Kraštovaizdis


 KRAŠTOVAIZDIS - tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.


Kraštovaizdžio sąvoka yra daugiareikšmė. Ji apima miestus ir kaimus, miškus, vandenis, laukus, išskirtines ir apleistas teritorijas. Kraštovaizdis sąlygoja visuomenės gyvenimą ir veiklą, yra tautinio identiteto pamatas, reikšminga gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties ir sampratos, kaip dinamiškai besivystančio reiškinio, suvokimas, jo apsauga, tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas iš prioritetinių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje ir kituose šalies plėtros dokumentuose.

         Vienas svarbiausių kraštovaizdžio bruožų, lemiančių jo identitetą, yra gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje atsirandanti unikali kraštovaizdžio tipų teritorinė erdvinė mozaika. Kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio esmei ir sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų. 

Yra išskiriami šie kraštovaizdžio tipai:

  • gamtinis (natūralus arba subnatūralus) kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai);
  • kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis) kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai);
  • miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) – žmogaus labai pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai, kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos);
  • kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Svarbiausi Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio objektai – piliakalniai, dvarų sodybos, senovės laidojimo vietos, sakraliniai statiniai.
  • funkcinis kraštovaizdis -  tam tikros socialinės-ekonominės paskirties (funkcijos) prioritetą ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis kraštovaizdžio tipas;

RAMBYNO REGIONINIS PARKAS yra vienas iš Lietuvos didžiųjų upių slėniuose įsteigtų ir jų kraštovaizdį reprezentuojančių valstybinių parkų. Šio parko teritorija yra Vilkyškių gūbrio, priklausančio Vakarų žemaičių plynaukštei, pietinėje dalyje. Vakaruose nuo gūbrio plytinčios žemumos jau įeina į Vakarų Žemaičių lygumą ir Nemuno deltą, o į rytus nuo gūbrio tęsiasi Nemuno žemupio lyguma.

Dėl unikalaus gamtinio kraštovaizdžio, kuriame tobulai dera Vilkyškių kalvagūbrio formos su Nemuno slėnio lyguma Ragainės vingyje, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Eduardas Gizevijus šią vietovę pavadino lietuviškąja  Šveicarija.

Vilkyškių kalvagūbris yra paskutinio ledynmečio svarbios nuledėjimo fazės kraštinis darinys, susidaręs maždaug  prieš 14 tūkstančių metų.  Dabartinė Vilkyškių kalvagūbrio teritorija ne kartą buvo dviejų ledyno tėkmių ledoskyra.

Vilkyškių kalvagūbrio  teritorijoje yra keletas reljefo tipų, bet visi šie reljefo elementai- ketera, apskalautos moreninės kalvos, smėlio užnešti tarpugūbriai ir kalvagūbrio šlaitai bei  pralaužtinis Nemuno slėnis -  būdami įvairios medžiaginės sudėties, priklauso ir labai skirtingoms augavietėms, nuo maistingiausių kalvagūbrio keteroje iki skurdžiausių tarpugūbriuose. Visą regioninio parko plotą, išskyrus Nemuno slėnio pievas, užima miškai su nedideliais žemės ūkio naudmenų intarpais kalvagūbrio keteroje. Kalvagūbrio šlaitų augavietes gerokai paįvairina smėlio dangos apačioje besikaupiantis gruntinis vanduo, duodantis pradžią mažyčiams upeliukams. Upeliai vingiuodami tarp kalvų, vieni teka į rytus, kiti į vakarus, mat, centre esančios kalvos sudaro takoskyrą. Nemuno salpoje išsdėstę tarprumbiniai  ežerai, kurių yra virš 30. Didžiausi jų -  Merguva (40 ha, 3,2 km ilgio), Bitežeris (14 ha), Juodežeris (2 ha).

Parko teritorija iš trijų pusių juosiama Nemuno ir Jūros upių, kurių potvyniai, neatskiriama Rambyno regioninio parko kraštovaizdžio dalis. Kaip ir miškapievės, besitęsiančios nuo rytinės Merguvos ežero pakrantės iki  Bitėnų miško.

Šalia gražių Šereiklaukio ir Bitėnų miškų, Nemuno slėnyje plyti vaizdingos Merguvos-Bitežerio lankos, taip vadinamos pagal čia esančius ežerus. Nemuno slėnis čia 1,5 km pločio. Visą slėnį užima užliejama terasa-salpa. Tai didžiausio Lietuvoje Nemuno žemupio užliejamų pievų masyvo dalis.

Rambyno regioniniame parke:

  • gamtinis kraštovaizdis yra didžioji dalis Šereiklaukio ir Bitėnų miško, Nemunas, senvaginiai ežerai, Nemuno lankos Ragainės vingyje; gamtos paveldo objektai - aukščiausią apsaugos statusą turintis gamtos paminklas „Raganų eglė“, auganti Vilkyškių miške, ir valstybės saugomas gamtos paveldo objektas „Ąžuolų alėja“, auganti netoli Vilkyškių piliakalnio;
  •  kaimiškasis kraštovaizdis - tai Bardėnų, Bitėnų, Keleriškių, Opstainių kaimai, dirbami laukai ir kitos žemės ūkio naudmenos Vilkyškių kalvagūbryje;
  • miestietiškąjį kraštovaizdį reprezentuoja Vilkyškių miestelis;
  • kultūrinis kraštovaizdis  daugiausia susitelkęs trijuose kraštovaizdžio kompleksuose. Šereiklaukio komplekse- Šereiklaukio dvarvietė su parku, medžių alėjomis ir  Koplyčkalniu bei dvarininkų kapinėmis, Šereiklaukio piliakalnis, senovės kapinynas Milžinkapis, senovės gyvenvietė Sidabrakalnis, Šereiklaukio kaimo mokykla, senosios kapinėlės; Vilkyškių komplekse - Vilkyškių bažnyčia, dvaras, piliakalnis su  senovės gyvenvietėmis, Ąžuolų alėja,  Opstainių piliakalnis ir senkapis; Rambyno-Bitėnų komplekse -  Rambyno alkakalnis, Bitėnų-Užbičių ir Bitėnų-Šilėnų  kapinės, M. Jankaus sodybaos vieta-muziejus, Bitėnų kaimo gandrų kolonija;  raudonplyčiai mokyklų, restoranų, užeigų bei gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatai, senosios evangelikų -liuteronų kapinės visame parke;
  • Funkcinis kraštovaizdis - tai pasienio apsaugos tarnybos stebėjimo bokštai ir kita infrastruktūra palei Nemuno upę nuo Šereiklaukio iki Bitėnų

Nors greta Rambyno regioninio parko neseniai išdygo aukštybiniai vėjo jėgainių stulpai ir parke beveik  nebėra vietos, iš kur jų nesimatytų, visgi šiandien į unikalią Rambyno apylinkių gamtinę situaciją darniai įsikomponavę kaimiškojo, miestietiškojo ir kultūrinio kraštovaizdžio elementai sudaro darnią, harmoningą gyvosios gamtos ir žmogaus gyvenamąją aplinką, kasdien tampančia vis didesne vertybe Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono išskirtinumo pažinimui ir  ramaus poilsio vieta nuo gyvenimo skubos pavargusiam žmogui, parko lankytojui.



Puslapis "Kraštovaizdis" atnaujintas 2017-08-04