Mitologinis paveldas


Rambyno kalnas

Rambynas – I-VI a. susiformavusios  etninės baltų  grupės, istorijos šaltiniuose vadinamos skalvių gentimi, dvasinis centras, XIII a. skalviai buvo priversti pasiduoti Ordinui. Paskutinį kartą skalvių gentis minima 1542 – 1563 m.Tačiau šimtmečiai išsaugojo sakralinę kalno paskirtį. Rambyno kalnas su šventuoju mišku minimas  1595 m. Kasparo Henenbergerio užrašuose. Sudarinėdamas Prūsos žemėlapius jis pažymėjo, jog Rambynas tebelaikomas šventu kalnu, į kurį žmonės traukia net iš tolimų kraštų likimo deivės Laimos malonių prašyti. Ant Rambyno kalno yra stovėjęs aukų akmuo, kuris buvo išniekintas ir sunaikintas 1811 m., kai Bardėnų kaimo malūnininkas nutarė iš jo girnas pasidaryti ir savo sprendimą įvykdė. Manoma, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje tai vėliausiai sunaikinta baltiškoji šventvietė.XIX amžiaus pabaigoje ant Rambyno pradėtos švęsti Joninės. Jas organizavo Tilžės „Birutės“ draugija, Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių Giedotojų draugija. Šios šventės suartino lietuvius ir lietuvininkus. Rambynas tapo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio simboliu. Dabar Joninių šventė vadinama „Tradicijų pynė pagal Vydūną“.Aukščiausioje kalno vietoje, mitologinėje aikštėje, stovi akmuo su 1928 metais bitėniškių Martyno Jankaus ir Juozo Adomaičio iškaltais Gedimino stulpais. Žemesnėje terasoje 2011 m. pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio kūrinys – modernus simbolinis aukuras.

Puslapis "Mitologinis paveldas" atnaujintas 2017-08-04