Nematerialusi (dvasinis) paveldas


Nematerialusis paveldas

Mažosios Lietuvos regionas keletą šimtmečių priklausė Vokietijai, čia susiklostė kitokia kultūrinė tradicija, tačiau po antrojo pasaulinio karo kraštas neteko savo gyventojų, tuo pačiu ir tradicinio gyvenimo būdo. Lietuvininkų kultūra, dvasinis gyvenimas, papročiai ir tradicijos formavosi veikiamos protestantų bažnyčios. XIX amžiuje krašte įsivyravo religinė pietizmo kryptis ypač akcentavusi darbštumą, santūrumą ir dorovę.

Rambyno apylinkių gyventojai vertėsi žvejyba, žemdirbyste, pienininkyste, avininkyste, ypač klestėjo arklių auginimas ir veisimas. Be žemdirbystės buvo užsiimančių statybininkų amatu, durpių kasyba, medžio anglies degimu, kalvyste, baldų gamyba. Moterys užsiiminėjo mezgimu, siuvinėjimu, juostų audimu.

Lietuvininkų kalba priskiriama vakarinių aukštaičių tarmei su stipria vokiečių kalbos ir tarsenos įtaka. Šios kalbos tikrų atstovų krašte jau nėra. Martynas Jankus, dar būdamas jaunas, užrašė apylinkėse dainuojamas dainas, kurios skambėjo ne tik kaimuose, bet ir šventėse ant Rambyno kalno. „Birutės“ draugija ir Vydūno veikla darė didelę įtaką – kultūriniam gyventojų išprusimui. Nors lietuvininkams didžiausia pareiga buvo darbas, jie turėjo ir džiugių dienų – tai šventės – „Trys karaliai“, „Užgavėnių šiupinys“, Sekminės, Kapinių šventės, Joninės, Martyno diena, Kalėdos. Švenčių papročiai panašūs į Didžiosios Lietuvos šventes, bet yra ir skirtumų, pvz., Užgavėnių šventė rami, vaišinamasi šiupiniu, paįvairinant bendravimą burtais ir žaidimais. Ypač pakiliai švenčiamos Sekminės, Kalėdos. Nebuvo papročio su dvylika patiekalų švęsti Kūčias.

Kulinarinis paveldas taip pat turi skirtumų nuo Didžiosios Lietuvos maitinimosi tradicijų. Iš vokiečių lietuvininkai buvo perėmę griežtą valgymo „grafiką“: ankstyvieji  pusryčiai, kartais ir antrieji pusryčiai (pryštukis), priešpiečiai, pietūs, pavakariai (palaunagė), vakarienė. Maistas buvo gaminamas taupiai ir racionaliai, prisitaikant prie sezoninių produktų. Dažniausiai pusryčiams ir priešpiečiams valgė sumuštinius su „kafija“ ar „tija“, pietums sriubą, vakarienei kiaušinienę. Šeštadieniais buvo kepami pyragai, kad jų užtektų visai savaitei.

Jei labai norėsime ir kryptingai dirbsime, tai lietuvininkų dvasinio paveldo likučius išsaugosime ir paliksime ateinančioms kartoms jį saugoti ir puoselėti.

Puslapis "Nematerialusi (dvasinis) paveldas" atnaujintas 2017-08-04