Rambyno kraštovaizdžio draustiniui - 55


 


Rambyno kraštovaizdžio draustiniui - 55

 

 Prieš 55 metus 1960 metų rugsėjo 27 dienos nutarimu Nr. 517 „Dėl gamtinių draustinių įsteigimo Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“ Lietuvoje buvo įsteigta didžioji dalis pirmųjų gamtinių draustinių – landšaftinių, landšaftinių-istorinių, geologinių, ornitologinių, botaninių-zoologinių, botaninių.  Vienas iš jų - Rambyno landšaftinis draustinis. Šiandien čia valstybinis Rambyno regioninis parkas – kompleksinė saugoma teritorija, reprezentuojanti  ir sauganti valstybinio lygmens vietovės  kraštovaizdžio savitumus, gamtos ir kultūros  vertybes. Nors Rambyno kraštovaizdžio draustinio plotas sumažėjo, bet pats draustinis atgimė kokybiškai.


                         Gamtosaugos ištakos pasaulyje ir Lietuvoje

 

 Atskirų mūsų planetos regionų patirtis gamtosaugos srityje labai skirtinga. Ją lėmė daugelis gamtos veiksnių. Tankiausiai apgyvendin­tose Žemės vietose sudėtingesnių gamtosaugos problemų kilo daug anksčiau negu retai apgyvendin­tose, prie kurių priskiriamas ir mūsų kraštas.

Medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais buvo kaupiamos žinios apie augaliją ir gyvūniją, o pirmųjų gyvūnų prijaukinimas ir grūdinių augalų sukultūrinimas, gyvulininkystės ir žemdirbystės atsiradimas padarė revoliucinius pokyčius žmogaus ir gamtos santykiuose. Tačiau ir tuomet žmogaus įtaka gamtai mūsų krašte buvo ne tokia reikšminga nei ankstyvesniųjų civilizacijų regionuose. Mat etnografinės Lietuvos gyventojų tankumas iki valstybės formavimosi pradžios, lyginant su pagrindiniais civilizacijos židiniais Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ar pietryčių Azijoje, buvo nedidelis.

Artimiausi šiuolaikinei gamtosaugai buvo natūralios gamtosaugos reiškiniai, susiję su senosiomis pagonių religijomis, mitologija ir tuometinių žmonių dvasine gyvensena. Gamtos jėgų paslaptingumas, priklauso­mybė nuo jų nulėmė gamtos sudievinimą ir saugojimą. Šventa ugnis, šventas vanduo, šventi medžiai, giraitės ar žvėrys – tai natūrali pirmykščių mūsų krašto žmonių gyvensenos dalis, egzistavusi greta tų gėrybių naudojimo savo materialinėms ir utilitarinėms reikmėms tenkinti. Greičiausiai tai ir buvo po tūkstantmečių mokslininkų sukurtos subalansuotos plėtros teorijos užuomazga.

Vėlyvas Lietuvos krikštas ir pagonybės klestėjimas tais laikais, kai aplinkinėse šalyse jau seniausiai buvo įvesta krikščionybė, leido ilgiau išsaugoti pagarbą gamtos jėgoms, atsirasti ankstyvosioms gamtos paminklų ir netgi atskirų plotų apsaugos idėjoms. Buvo saugomi šventieji medžiai, mitologiniai akmenys, šaltiniai, alkai, šventosios giraitės ir miškai.

Seniausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose yra užuominų apie šventąsias girias Prūsijoje, siekia XI a. pradžią. Pretorijus cituoja Simoną Grunau, Tomą Treterą ir kitus autorius, kurie aprašė, kaip buvęs nukirstas šventasis ąžuolas, lenkų valdovui Boleslovui Narsiajam įsibrovus į pagoniškąją Prū­siją. 1292 m. dokumente minimas Sambijoje buvęs šventas miškas. Vokiečių istorikas Johanas Foigtas, išstudijavęs daugelį šaltinių lotynų kalba, mano, kad tas šventas miškas apėmęs didelę Sambijos pusiasalio dalį, įskaitant ir vietovę Baltijos pajūryje Dargowan, kur buvo nužudytas vyskupas Adalbertas – pirmasis krikščionių misionierius prūsų žemėse (997 04 23). Istorikas A. Bumblauskas pastebi, kad gamtos reiškinių, ypač že­mės sudievinimas trukdė plėsti žemės dirbimą, ir todėl „šventumas“ pamažu koncentravosi šventvietėse prie konkretaus medžio ar akmens. Regis, ypatingomis laikytos ąžuolų giraitės su žalčiais bei alkakalniai.

Su senąja pagoniška mitologija susiję saugomi gamtos objek­tai bent jau po Kristaus gimimo neužėmė didelių teritorijų ir dabartiniu požiūriu buvo artimesni gamtos ar kultūros paveldo objektams. Jų iki krikščionybės įvedimo galėjo būti gana daug, o iki mūsų dienų yra išlikusių fragmentų, kurie įvardijami kaip alkavietės, mitologiniai akmenys, atskiri labai seni medžiai.

 Rambynas – viena pirmųjų ir svarbiausių saugomų teritorijų Lietuvoje

 Jonas Trinkūnas 2001 m. rašė, kad Rambyno teritorija visą laiką buvo šventumo apdrausta. Rambynas, kaip istorijos ir gamtos šventovė, yra labai svarbi visiems lietuviams. Todėl ne archeologinių paminklų gausumas nulemia Rambyno svarbą. Galima tik pakartoti prof. Č. Kudabos kadaise parašytus žodžius: „Rambynas - tai lietuvių tautos draustinis“, o brautis į jį, liesti jį bet kokiomis intencijomis yra neleistina. Rambynas reikšmingas ne tik archeologine prasme. Populiarumu ir istorine praeitimi Rambynas prilygsta tokiems svarbiausiems Lietuvos istorijos, gamtos paminklams kaip Gedimino kalnas Vilniuje, Šatrijos kalnas Žemaitijoje ir pan. Rambynas svarbus ir įžymus kaip tam tikra saugotina ir gerbtina teritorija. Apie tai kalba istoriniai šaltiniai. Rambyne buvo lietuvių alkvietė, šventas miškas ir, manoma, pilis. 1385 m., 1395 m. ir vėliau prie Rambyno minimas šventas miškas, bet apie Rambyno piliakalnį neužsimenama. Dar 1595 m K. Henenbergeris pažymėjo, kad žmonės Rambyną laiko šventu kalnu. Č. Kudaba rašė: „Lietuvių dievų olimpas buvęs Rambyno kalne.“ Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus kalne dažnai kurstė ugnį, pats senatvėje buvo tartum Rambyno vaidila. Apie Rambyną M. Jankus pasakė: „Tave nebeįveiks nei jokios audros, jei neišpeiks patys tavo žmonės.“ 1881 m. Rambyne atgaivinta senovinė vidurvasario (Joninių) šventė. Po to Rambynas tapo atgimstančios lietuvybės sakraline vieta. Kasmet rengiamos šventės pavirto lietuvių tautinėmis manifestacijomis. Libertas Klimka 2011 m. rašė, kaip 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias  apeigas. Viską kuo smulkiausiai užrašęs, pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj.“

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje lietuvininkų inteligentija aktyviai kėlė ir bandė  spręsti Rambyno kalno teritorijos nuosavybės,  priežiūros, tvarkymo ir  „prieinamumo plačiosioms lietuvių masėms“ klausimus. Tai rodė Rambyno reikšmę lietuvių tautinei savimonei ir jo apsaugos būtinumą.

Lietuvos saugomų teritorijų sistema

 Dabar Lietuvoje sukurta šiuolaikines idėjas atitinkanti saugomų teritorijų sistema. Jos kūrimosi pradžia laikytini tarpukario Lietuvos laikai, kai ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje juridiškai įteisintos pirmosios šalies saugomos teritorijos – Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos gamtos rezervatai. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos saugomos teritorijos buvo pažymėtos medžioklės ženklu. Jos buvo steigiamos gamtiniu pagrindu: 5 - ame dešimtmetyje įsteigti medžioklės rezervatai gamtiniu požiūriu ypač vertingose teritorijose, o 6 – ame dešimtmetyje šios saugomos teritorijos savo pavadinimą keitė į medžioklės ūkius, vėliau – į medžioklės draustinius.

Esminis lūžis Lietuvos saugomų teritorijų raidoje buvo 1959 m. priimtas Gamtos apsaugos

įstatymas, kuriuo remiantis po metų, t.y. 1960-iais, įsteigti pirmi tikrieji gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai. Iš viso jų buvo 89: 7 geologiniai, 15 botaninių, 6 ornitologiniai, 11 botaninių-zoologinių, 25 kraštovaizdžio (landšaftinių) ir 25 istoriniai (landšaftiniai-istoriniai).

Iš 25 landšaftinių draustinių, įsteigtų 1960 m., į dabartinių valstybinių parkų teritorijas patenka 16. Vienas iš tokių - Rambyno landšaftinis draustinis.

 Nuo 1960 metų šalies saugomų teritorijų tinklas vystėsi gana sparčiai. 1969 m., 1975 m., 1980 m. buvo steigiami nauji gamtiniai draustiniai, išplėstas Žuvinto rezervatas. Įkurti du nauji gamtiniai rezervatai: 1975 m. Čepkelių ir 1979 m. Kamanų. Pirmojo Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinio parko pradžia laikytini taip pat 1960 m., kai tuometinė šalies vyriausybė Č. Kudabos rūpesčiu įsteigė Ignalinos kraštovaizdžio draustinį, nors oficialiai nacionalinis parkas, apimantis ir minėtą teritoriją, įkurtas tik 1974 m.

Devintajame dešimtmetyje parengta ypač saugomų Lietuvos teritorijų perspektyvinė schema, pagal kurią Ministrų Taryba 1988 m. draustinių tinklą papildė 79 naujais draustiniais bei naujomis jų rūšimis: geomorfologiniais, hidrografiniais ir pedologiniais. 1989 m. įsteigtas Kernavės kultūrinis rezervatas-muziejus. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svarbiu žingsniu tapo 30 regioninių bei 4 nacionalinių parkų įsteigimas 1992-aisiais. Tuo pačiu regioninių parkų steigimo aktu išplėstas ir valstybinių draustinių tinklas,  paskelbiant  dar 128 naujus valstybinius draustinius.

Regioninių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis režimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios daugiafunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien pagal konservacinius principus. JAV, Kanados, Japonijos, Prancūzijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodė, kad valstybei yra naudinga turėti žemesnio rango saugomas teritorijas, kurios nuo nacionalinių parkų skirtųsi mažesne santykine svarba. Lietuvoje valstybinius parkus vaizdinguose, gamtosaugos požiūriu vertinguose plotuose, pasižyminčiuose dideliu rekreaciniu potencialu, kai tenka vystyti gana intensyvų poilsį ir turizmą, nutarta pavadinti regioniniais.

Valstybiniai parkai tapo svarbiausia grandimi Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje. Kraštovaizdžio, kaip per ilgą laiką gamtos ir žmogaus veiklos dėka susiformavusio darinio, apsauga suteikė šiam saugomų teritorijų tipui išskirtinumą ne tik sudėties, raiškos ar pagrindinių funkcijų, bet ir sudėtingo valdymo prasme.

Didelę reikšmę Lietuvos saugomų teritorijų sistemos raidai turėjo 1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas, numatęs pagrindines saugomų teritorijų organizavimo gaires. Dabartinėje Lietuvoje atsirado telmologiniai draustiniai (1997 m.), nauji saugomų teritorijų tipai – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai, įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas (1997 m.). 2002-2005 m. šalies saugomų teritorijų tinklas prasiplėtė Žuvinto biosferos rezervatu, 26 biosferos poligonais, Baltijos jūros talasologiniu draustiniu, 5 ornitologiniais, 2 botaniniais-zoologiniais draustiniais ir 3 atkuriamaisiais sklypais.

Saugomų teritorijų sistema Lietuvoje buvo kuriama nuosekliai, atsižvelgiant į svarbiausius atitinkamos teritorijos esminius bruožus. Esamo gamtos ir kultūros paveldo saugojimas dabarties ir ateities kartoms Lietuvos saugomose teritorijose suteikia galimybę pažinti kraštą, atrasti savastį ir suprasti savo egzistenciją. Saugomų teritorijų tikslai atsispindi jų teikiamoje naudoje visuomenei. Be svarbiausio tikslo – gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimo - kompleksinės saugomos teritorijos padeda  vietinėms bendruomenėms apsirūpinti kokybiškais gamtos ištekliais, įskaitant švarų vandenį, dirvožemį bei orą, sudaro sąlygas žmonių poilsiui, užtikrina genetinių išteklių apsaugą.

Esminis valstybinių parkų bruožas – kraštovaizdinės paveldosaugos propagavimas. Kraštovaizdžio apsauga yra ne tik svarbiausias valstybinių parkų tikslas, bet ir veiksnys, nulemiantis visos šalies saugomų teritorijų sistemos veiklos principus. Valstybiniuose parkuose dėmesys kultūrai daug didesnis nei daugelio pasaulio šalių saugomose teritorijose. Lietuvoje žmogaus nepaliestos gamtos nebeliko, todėl suprantama kultūros svarba. Tačiau tai nereiškia, kad kultūros paveldui skiriamas prioritetinis vaidmuo. Daugumos valstybinių parkų ribos planuotos remiantis gamtiniu pagrindu, o daugiausiai problemų kyla saugant gamtos paveldą. Kultūros atsiradimą tam tikroje vietoje veikė gamtos dėsniai, t. y. išskirtinės ar palankios sąlygos žmogui kurtis ir kurti. Žmogaus veikla ir palikimas bet kokiu atveju vertingas tik atitinkamoje aplinkoje. Dėl šių priežasčių saugoma visa teritorija, neišskiriant gamtos ir kultūros paveldo, kaip atskirų dalykų.

Valstybiniai parkai akivaizdžiai dominuoja Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje. Tai suteikia šioms saugomoms teritorijoms savotišką statusą ir reikšmę, nes tiek nacionaliniai, tiek regioniniai parkai reprezentuoja šalies kraštovaizdžio savitumą. Būtent kraštovaizdžio apsauga yra kertinis veiksnys, saugant ir gamtos, ir kultūros vertybes dabarties ir ateities kartoms. Neabejotinas pasiekimas yra informacinė–turistinė bazė, sukurta šiose saugomose teritorijose. Tai suteikia galimybę pažinti kraštą bei vystyti su juo susijusias veiklas, skatinti tradicijų tęstinumą.

 Landšaftiniai draustiniai. Rambyno landšaftinis draustinis nuo įsteigimo iki 1992 m.

1960 metais, kuriant pirmuosius landšaftinius draustinius Lietuvoje, steigimo dokumento priedėlyje buvo apibrėžta, kas yra landšaftiniai draustiniai, išvardinti svarbiausi draudimai bei atsakingos institucijos. Priedėlyje sakoma, kad landšaftiniai draustiniai yra vietovės, pasižyminčios būdingais fizinio – geografinio rajono gamtiniais kompleksais (reljefu, vandenimis, augalija – gyvūnija) ir turinčios mokslinę, estetinę – turistinę ar poilsinę reikšmę.
Dokumente įvardinti draudimai landšaftiniuose draustiniuose. Gamtos apsaugos komitetas įpareigotas paruošti draustinių nuostatus, Žemės ūkio ministerija - per metus laiko nustatyti draustinių ribas ir sudaryti ribų žemėlapius, o žemių naudotojams, kurių valdomose žemėse yra šie draustiniai, pavesta draustinius administruoti, juos saugoti ir prižiūrėti. Draustinių apsaugos bei naudojimo režimo kontrolė pavesta Gamtos apsaugos komitetui.
Tuometinės Žemės ūkio ministerijos užsakymu 1961 m. Žemėtvarkos projektavimo institutas parengė Rambyno landšaftinio draustinio planą. Iš plano matyti, kad Rambyno landšaftinis draustinis buvo sudarytas iš dviejų nevienodo dydžio dalių. Mažesnė dalis apėmė visą valstybinio Rambyno miško masyvą, prie jo prigludusius žemės plotus, tik keletą sodybų miške ir  pamiškėje (Bitėnų kaime). Antra didesnė draustinio dalis apėmė visą  valstybinio Šereiklaukio  miško masyvą, Ragainės vingio pievas, Šereiklaukio kaimą su dirbamais laukais, išskyrus dvarvietę, ir Keleriškių kaimą. Iš Nemuno pusės draustinio riba tęsėsi Nemuno upės pakrante. Iš viso draustinio plotas buvo 2798 ha, iš jų 1829 ha sudarė valstybiniai miškai, 5 ha plotas dirbamos draustinio žemės  priklausė Piktupėnų tarybiniam ūkiui, 906 ha  - Vilkyškių tarybiniam ūkiui, 39 ha sudarė Merguvos ežeras ir 19 ha – Bitežeris. Vietovėje tebebuvo senoji prieškarinė kelių sistema. 

1983 m. gruodžio 14 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 342 buvo patvirtinti Draustinių nuostatai, kuriuose bendrai aptartas veiklos reglamentavimas visuose Lietuvos gamtiniuose draustiniuose ir atskirose jų rūšyse. Čia buvo skelbiama, kad teritorijos paskelbimas draustiniu nereiškia, kad žemės sklypas paimamas iš naudotojų, bet priešingai- kolūkiai, tarybiniai ir miškų ūkiai buvo įpareigoti laikytis nustatyto režimo, leidžiama ūkinė veikla, neprieštaraujanti draustinio tikslams. Visos priemonės, įgyvendinamos  draustiniuose, turėjo būti suderintos su Valstybiniu gamtos apsaugos komitetu ir žemės naudotojais: vietos parinkimas bet kokioms statyboms, kelių rekonstravimas, elektros ir ryšių linijų tiesimas, žemės melioravimas, takų ženklinimas ir palapinių statymas, moksliniai tyrimai, gyvūnų skaičius, naujų rūšių aklimatizavimas ir introdukavimas ir kita. Valstybinių draustinių apsauga pavesta žemės naudotojams, kurių žemėnaudos ribose yra jų teritorija ir objektai. Draustinių apsaugos ir priežiūros kontrolę turėjo vykdyti Liaudies deputatų tarybos, jų vykdomieji organai, taip pat Valstybinis gamtos apsaugos ko­mitetas ir jo vietos organai. Įmonėms, įstaigoms, organizacijoms arba asmenims, pažeidusiems šių nuosta­tų reikalavimus, numatyta administracinė ir net baudžiamoji atsakomybė. Draustinių nuostatuose įvardinta, kad landšaftiniai draustiniai steigiami apsaugoti gamtiniams komplek­sams, kurių struktūrą ir išorę yra nulėmę tiek gamtiniai procesai, tiek ilgaamžė žmogaus veikla arba kurie, be to, dar yra itin vaizdingi.

Landšaftiniuose draustiniuose buvo draudžiama įrengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus, sąvartynus, kitaip teršti draustinio teritoriją; žaloti ir naikinti vertingus landšafto elementus, kurie padeda iš­saugoti florą bei fauną, nulemia landšafto estetinius ypatumus ir biolo­ginę įvairovę arba turi didelę mokslinę ir kultūrinę-istorinę reikšmę; tiesinti mažų upių ir upelių vagą; statyti motorizuotas susisiekimo priemones, jų priekabas, ne­susijusias su draustinio teritorijos ūkiniu panaudojimu, taip pat statyti palapines, kurti laužus ne tam skirtose vietose; kovojant su augalų ligomis bei kenkėjais, naudoti aviaciją pestici­dams barstyti arčiau kaip per 2 kilometrus nuo vandens telkinių; stalyti naftos bazes, pesticidų ir amoniakinio vandens saugyklas, mineralinių trąšų sandėlius ir įrengti degalines lėktuvams bei sraigtaspar­niams, barstantiems cheminius preparatus, vandens telkinių apsaugos zo­nose.

Dabar sunku pasakyti, kaip tuo laikotarpiu ūkinę veiklą Rambyno landšaftiniame draustinyje kontroliavo vietinė Liaudies deputatų taryba ir jos vykdomieji organai, kokių ūkinių interesų turėjo tuometiniai šio draustinio žemių naudotojai - Piktupėnų, Vilkyškių tarybiniai ūkiai bei miškų ūkis. Aišku tik viena, kad nuo Rambyno landšaftinio draustinio įkūrimo 1960 metais iki 1992 metų, kai jo pagrindu buvo įsteigtas Rambyno regioninis parkas (tiksliau, iki 2001 metų, kai realiai veiklą pradėjo vykdyti  Rambyno regioninio parko direkcija),  Rambyno landšaftiniame draustinyje buvo įvykdyta daug pertvarkymų, kurie negrįžtamai paveikė vietovės kraštovaizdį, kaip svarbiausią draustinyje saugomą  vertybę. Kiek pakito ir pati kraštovaizdžio sąvoka. Tuo laikotarpiu buvo performuotas senasis prieškarinis Bitėnų kaimo kelių tinklas: drastiškai perdarant esamus kaimo kelius nutiestas žvyrkelis, sujungęs Bardėnų, Bitėnų ir Šereiklaukio kaimus. Tuo metu jis buvo reikalingas aptarnauti ypač intensyvią žolės miltų gamybą potvynio užliejamose Nemuno lankose, kurios taip pat pateko į Rambyno landšaftinį draustinį. Buvo pastatyti žolės miltų agregatai, kuriems žaliavą tiekė vešlios, daug kartų tręšiamos Ragainės vingio pievos. Bardėnų kaime, visai greta Rambyno kalno, išdygo gelžbetoninė  bulvių saugykla.  Šereiklaukio miško masyve išardyti beveik visi  Šilutės miškų urėdijai priklausę senųjų sodybų pastatai (Stoškynė, Dalnitza). Visa tai pamažu keitė kultūrinį vietovės kraštovaizdį. Per amžius buvusios natūralios Nemuno lankų pievos tapo socialistinio žemės ūkio poreikius tenkinančiais žaliavų šaltiniais.

Nuo 1956 metų Rambyno kalne organizuotos tarybinio jaunimo šventės. Tai liudijo dvikalbiai įrašai akmenyse. Juos pastatė tuometinė Kultūros ministerija be vietos valdžios žinios - tai tuo laiku sukėlė paniką. Akmenys atsirado toje vietoje, kur ligi tol stovėjo medinis neaiškios paskirties namelis. Jaunimo švenčių tikslams ant kalno pastatyta pirmoji estrada. Apie 1984 metus jos vietoje atsirado naujas klijuotos medienos statinys, puikiai pritaikytas masiniams renginiams organizuoti.

 

Rambyno regioninio parko įkūrimas

 1992 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nutarimu Nr. I-2913 kartu su kitais 29 regioniniais parkais Lietuvoje Rambyno kraštovaizdžio draustinio bazėje įkurtas Rambyno regioninis parkas (plotas 4520 ha), kurio tikslas buvo išsaugoti  unikalų Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Ši saugoma teritorija, ją performuojant iš landšaftinio draustinio į kompleksinę saugomą teritoriją - regioninį parką - kaip ir daugelis kitų tuo metu įsteigtų kompleksinių saugomų teritorijų,  jau nuosekliai apėmė  ne tik gamtines teritorijas, bet ir kaimus bei miestelius: Bitėnų Bardėnų, Opstainių, Raudondvario, Vilkyškių, Pempynės, dalį Lumpėnų.  Šereiklaukio kaime į parką įtraukta Šereiklaukio dvarvietė. Atkreiptas dėmesys į Vilkyškių gūbrio geomorfologiją. Nustačius ribas parko plotas išsiplėtė iki 4786 ha. Parke įsteigti vidiniai draustiniai. Vienas jų – Rambyno kraštovaizdžio draustinis - apėmė tik Rambyno kalną ir jo artimiausią aplinką – Bardėnų  ir Rambyno miškus, Bardėnų ir  Bitėnų kaimus.

Rambyno girininkija nuo pat 1960 metų dirbo prieškariu veikusio G. Volbergo restorano vienkiemio sodyboje netoli Rambyno kalno. Dėl mažų miško kirtimo apimčių Rambyno landšaftiniame draustinyje tam tikru laikotarpiu ji vadinta tik meistrija. Apie 1996 metus pradėta galvoti apie realius darbus Rambyno regioninio parko vertybių apsaugos labui. Tuo metu veikusio Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie LR Aplinkos ministerijos direktorius patvirtino Rambyno regioninio parko tarnybos nuostatus,  o Rambyno girininkijoje  įsteigta regioninio parko tarnyba ir pirmieji specialistų etatai.  1997 metais  Rambyno girininkija su visa parko tarnyba išsikėlė į Lumpėnus.

Rambyno kraštovaizdžio draustinis šiandien (2001-2015 m. )

  2001 metų sausio 1 d. įsteigta Rambyno regioninio parko direkcija, kurios būstine tapo iš Šilutės miškų urėdijos perimta ta pati Gustavo Volbergo restorano sodyba Rambyno kraštovaizdžio draustinyje. Įsteigus parką Rambyno kraštovaizdžio draustinio teritorija  sumažėjo nuo 2798 ha iki 396 ha (tai sudaro tik 8,2 proc. parko ploto), bet pradėjo atgyti kokybiškai.

Nuo 2001 iki 2015 metų čia organizuota daugybė draustinio tvarkymo ir pritaikymo lankyti, lankytojų srautų reguliavimo darbų, padėjusių ne tik išryškinti, bet ir apsaugoti pagrindines Rambyno kraštovaizdžio draustinio vertybes. Nuo pat parko direkcijos įsteigimo pradėtas tvarkyti griūvančio Rambyno kalno šlaitas. 2001 m. sausio 10 d. LR Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Rambyno kalnas (4,95 ha plotas) įtrauktas LR nekilnojamojo kultūros paveldo registrą kaip mitologinė vieta (M186). 2002 m. Rambyno regioninio parko direkcija organizavo susitikimą su LR Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktore D. Varnaite dėl priešavarinės smarkiai griūvančio Rambyno kalno šlaito būklės. Parengta programa ir gautas dalinis Kultūros ministerijos ir Aplinkos ministerijos finansavimas. Prie šių darbų kviesta prisidėti Šilutės miškų urėdiją ir ką tik įsisteigusią Pagėgių savivaldybę. Urėdija parūpino ąžuolo medienos apsauginiams Rambyno kalno laiptams įrengti. Pagėgių savivaldybė tam tikslui lėšų, deja, neatrado. Rambyno regioninio parko direkcija, turėjusi sumokėti už darbus rangovams, iki minimumo pristabdė visą direkcijos veiklą ir įsiskolinimą padengė iš savo ateinančių metų biudžeto lėšų, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo. Direkcijos veiklą Rambyno kraštovaizdžio draustinyje vėl suaktyvino parengtas ir laimėtas Phare programos projektas „Rambyno gamtos ir kultūros vertybių pritaikymas turizmui“. Rambyno kraštovaizdžio draustinyje suprojektuoti ir įrengti du pėsčiųjų takai, suremontuota dalis direkcijos administracinio pastato patalpų, jas pritaikant turizmo informacijai teikti. Tais pačiais 2003 metais drauge su Pagėgių savivaldybės ekonomikos ir Plėtros skyriumi (tuo metu vedėja Loreta Razutienė) parengtas ir įgyvendintas Phare programos projektas „Turizmo infrastruktūros kūrimas Rambyno regioniniame parke“. Vykdant šį projektą  Rambyno kraštovaizdžio draustinyje  ant kalvos už M. Jankaus muziejaus įrengta apžvalgos aikštelė, per Bitės upelį ties muziejumi pastatytas lieptas, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė ant Rambyno kalno, pastatyti draustinio riboženkliai, nuorodos į lankytinus objektus, parengtas Rambyno kalno detalusis planas. Planą rengė UAB „Restauravimo centras“, projekto vadovas ir pagrindinis projektuotojas architektas Vytautas Šliogeris. Pagėgių savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 407 patvirtintas detalusis planas. Tai sudarė realias galimybes pradėti planingai organizuoti ir vykdyti Rambyno, kaip masinių renginių vietos,  tvarkymą.

2005 metais LRV nutarimu patvirtintas naujas parko ribų ir zonų ribų planas, 2006 m. LR Aplinkos ministro įsakymu – parko Tvarkymo planas. Šie dokumentai vėl pakoregavo parko ir vidinių draustinių ribas, nustatė vidines tvarkymo zonas. Vyriausybės nutarime įvardinti Rambyno kraštovaizdžio draustinio tikslai - išsaugoti ir eksponuoti vieno unikaliausių ir raiškiausių Lietuvos kalvagūbrio erozinio palikuonio – Rambyno kalno - kraštovaizdį su garsia Lietuvoje mitologine vieta, etnografiškai vertingus Bitėnų ir Bardėnų kaimus, žyminčius Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektus – statinių kompleksus (Bardėnų kaimo buvusios mokyklos sodybą ir Bitėnų kaimo sodybas), laidojimo vietas: Rambyno ir Bitėnų kapines su Vydūno ir Martyno Jankaus kapais, Bardėnų ir Lumpėnų kaimų evangelikų kapines, Martyno Jankaus sodybos vietą Bitėnų kaime, būdingas Rambyno miško biocenozes su retomis miško bendrijomis – pušynus su šluotsmilgėmis, pušynus su šertuvėmis, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų šikšnosparnių – Branto pelėausių, rudųjų nakvišų – gyvenamąsias ir veisimosi vietas, europinės svarbos augalų – smiltyninių gvazdikų – augavietes, didžiausią Lietuvoje unikalią baltųjų gandrų koloniją.

2007-2008 metais organizuotas Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos projektas „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes“ leido užtikrinti baltųjų gandrų kolonijos apsaugą Rambyno kraštovaizdžio draustinyje. Atlikti tyrimai, parengtos rekomendacijos gandrams saugoti, įrengtas gandrų stebėjimo postas, pastatytas informacinis stendas, mašinų stovėjimo vieta prie gandrų kolonijos. Renginiais, parodomis, išvykomis į kitas saugomas teritorijas, kaimo simbolių kūrimu ir leidyba skatinta Bitėnų kaimo bendruomenė - viena iš šio draustinio šeimininkų ir vertybių puoselėtojų.

2009-2011 metais Lietuvos biudžeto lėšomis, gautomis per Kelių programą, įrengta skaldinėlio danga kelyje per Rambyno kalną, prie jo įrengta didesnė mašinų stovėjimo aikštelė, sustatyti kelio ženklai, įrengtos apsisukimo aikštelės, vietos dviračiams statyti, informaciniai stendai, sutvarkytos šaltiniuotos vietos pakelėje, nutiestas pėsčiųjų takas per mišką iki Joninių šventės aikštės.

2007-2013 metais Rambyno regioninio parko direkcijos iniciatyva drauge su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos apsaugos ministerijos už Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas įgyvendintas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Rambyno kraštovaizdžio draustinyje Bardėnų kaime demontuota bešeimininkė bulvių saugykla, estrados likučiai (pamatai) Rambyno kalne, sutvirtintas Rambyno kalno šlaitas, renginiams pritaikyta kalno aikštė: įrengta laužavietė, suoleliai, kelio užtvaros. Monumentinėje kalno  aikštėje nutiesti takeliai, įrengtos regyklos į Ragainės ir Tilžės miestus kitapus Nemuno, atstatyti prieškariu buvę Rambyno kalno laiptai. Stačiame Nemuno šlaite  įrengtos 4 apžvalgos aikštelės.  Buvusios G. Volbergo restorano sodybos ūkinio pastato vietoje  įrengtas Rambyno regioninio parko lankytojų centras su parko vertybių ekspozicija.

2011 metais Pagėgių savivaldybės pastangomis Rambyno kalne vietoj dviejų nuo sovietmečio stovėjusių akmenų atsirado skulptoriaus R. Midvikio kompozicija, aukščiausioje kalno vietoje įtvirtintas prieškario laikų aukuro akmuo su Gedimino stulpais. Savivaldybės pastangomis puoselėjamas M. Jankaus muziejus ir jo aplinka, paveikslų sodas po atviru dangumi, Mažosios Lietuvos panteonu tapusios Bitėnų-Užbičių kapinės.  Šių kapinių tvoros atnaujinimu pasirūpino nevyriausybinė organizacija - Vydūno draugija. Bitėnų kaimo bendruomenės, šviesuolių, visuomenės veikėjų bei parko direkcijos dėka išsaugota gandrų kolonijos aplinka, kai ten buvo norima statyti pasienio stebėjimo bokštą (2001 m.).

Iš esmės pagerėjo Rambyno draustinio pasiekiamumas, kai 2012-2013 m. asfaltu pakeista rajoninio žvyrkelio Nr. 4229 Vilkyškiai – Panemunė atkarpa per Bardėnų ir Bitėnų kaimus. Kiek anksčiau taip pagerintas kelias, atsišakojantis nuo kelio Nr. 141 Šilutė-Kaunas ties Trakininkų kaimu ir susijungiantis su keliu Nr. 4229.

Deja, neišvengta ir klaidų. 2003 metais greta M. Jankaus muziejaus, po karo sunaikintos sodybos vietoje, partinės talkos metu iškilo dirbtinė kalvelė, kuri Rambyno kraštovaizdžio draustinio nepapuošė, tik negrįžtamai sunaikino etnografinius požymius išlaikiusio Bitėnų kaimo sodybų išsidėstymo struktūrą.

Rambyno kraštovaizdžio draustinio sodybos nuosekliai atnaujinamos. Pastebima ir gerų, ir nepageidautinų tendencijų. Kai sodybų šeimininkai renkasi statybines medžiagas, kurių pasiūla dabar be galo didelė, jie dažniausiai įsiklauso į tradicinei statybai būdingų reikalavimų nuostatas, išdėstytas Rambyno regioninio parko apsaugos reglamente, kituose teisės aktuose, 2013 m. išleistoje knygoje „Kaimo statyba: Mažoji Lietuva“. Ūkininkai mielai statiniams renkasi tradicines spalvas, medžiagas arba jų imitacijas, stengiasi išlaikyti būdingų pastato proporcijų, stogo nuolydžio reikalavimus. Kiek sunkiau sekasi norintiems statyti ypač didelius ūkinius pastatus. Dažniausiai, taupydami medžiagas, ūkininkai nori statyti žemesnius statinius. Tada kinta vertikaliųjų dydžių proporcijos ir jie pasidaro panašūs į sovietines fermas, o tai parko, ypač Rambyno kraštovaizdžio draustinio, tikrai nepapuoštų.  Profesionaliems projektuotojams padedant, o dažnai pasinaudojus knygoje „Kaimo statyba: Mažoji Lietuva“ pateiktais pavyzdžiais bei patarimais, pavyksta rasti išeitį, ir pastatai būna visai dailūs. Kita bėda - langai. Nors apie būtinumą langus padalinti į 4, 6 ar daugiau dalių aiškiai parašyta parko apsaugos reglamente, dar vis pasitaiko norinčių iš savo namų į pasaulį žiūrėti pro vitrinas. Atrodo, smulkmena, bet žvelgiant į kaimo gatvę ar vienkiemį iš tolimesnės perspektyvos, namai su vitrininiais langais atrodo apgailėtinai - kaip žmonės be akių. O visas kaimo kraštovaizdis nuskurdintas, tarsi į senas tradicijas turinčią gyvenvietę būtų įsiveržęs modernizmo vėjas ir palikęs nederančius kičo ženklus.

Žvilgsnis į ateitį

 Atrodo, Rambyno aplinkos kraštovaizdis stabilizavosi, esminiai dalykai nusistovėjo. Kas buvo nepatrauklu, pažeista - sutvarkyta, atkurta. Kas reikalinga patogiam lankymui – įrengta. Tačiau laikas viską pamažu keičia, o  tobulumui ribų nėra. LR Vyriausybės nutarime įtvirtinti Rambyno kraštovaizdžio draustinio steigimo tikslai įpareigoja visuomenę būti budrią, o institucijas kantriai dirbti, kad artimiausia Rambyno aplinka išliktų maksimaliai vertinga ir kuo mažiau pakitusi tiek unikalia gamtine, tiek kultūrine-istorine, tiek viską jungiančia kraštovaizdine prasme. Bet kokie pertvarkymai, atnaujinimai yra pakankamai detaliai reglamentuoti jau minėto Rambyno kalno detaliojo plano sprendiniuose. Tai reguliuoja nuolat atnaujinami parko tvarkymo ir miškotvarkos planai. Pasigendama detalesnio Bitėnų gyvenvietės aplinkos tyrinėjimo. Kaimas po karo labai smarkiai pažeistas: sugriauta daug sodybų, visuomeninių pastatų, pakeista kelių struktūra, todėl reikalinga atlikti Bitėnų kaimo istorinį tyrimą ir parengti detalųjį planą, kad moksliniu pagrindu būtų galima planuoti šios istoriškai ypač vertingos gyvenvietės ateitį, gal net tam tikrų svarbių praeities elementų atkūrimą. Ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas buvusiam užstatymui ir kelių tinklui, kaip svarbiausiems kaimo struktūros elementams, atkurti. Bitėnų kaimo detaliojo plano parengimas galėtų būti vienu iš prasmingiausių bendrų Pagėgių savivaldybės administracijos ir Rambyno regioninio parko direkcijos darbų  Rambyno kraštovaizdžio draustinio apsaugos ir puoselėjimo labui.

Rambyno regioninio parko direkcija ateityje planuoja toliau saugoti kraštovaizdžio vertybes bei stengtis, kad jos būtų pritaikytos lankyti, - tausoti natūralias miško ekosistemas, retųjų rūšių radvietes ir augavietes, gamtinį kraštovaizdžio pagrindą - natūralius hidrografinio tinklo elementus, reljefo formas, gamtinėje aplinkoje įsitepusių kaimų struktūrą ir visa tai eksponuoti. Planuojama atnaujinti esamą ir toliau plėsti naują pėsčiųjų takų tinklą, leisiantį lankytojams grožėtis sau lygių neturinčiu Rambyno kraštovaizdžiu, pažinti svarbiausias esamas ir atkuriamas jo vertybes.

Yra iniciatyvų Rambyne pastatyti dar XX amžiaus pradžioje suplanuotą paminklą lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui. Jeigu iniciatyva ateityje būtų įgyvendinama, tai  reikėtų daryti ypač profesionaliai, nepažeidžiant ir neužgožiant to, ką per šimtmečius sukūrė darni žmogaus ir gamtos bendrystė.

Straipsnis publikuotas žurnalo Rambynas 8 numeryje. 

Autorė Diana Milašauskienė.

 Literatūra

 Brukas A. Lietuvos gamtos paveldo apsauga. Nuo seniausių laikų iki 1795 m. Lietuvos miškotvarkos institutas. Kaunas, 2008.

 Klimka L. Liepa gamtoje ir tautosakoje. http://www.bernardinai.lt, 2011.

 Mikelevičius L. Lietuvos Respublikos valstybinių parkų veikla kompleksinio paveldo apsaugos srityje: idėjos ir praktika. Vilnius, 2008.

 Sodonis S. Rambynas ir jo nuosavybės klausimas/ Rambynas, 2013 m. Nr. 6.

 Trinkūnas J. Rambynas – garsioji lietuvių šventvietė. http://www3.lrs.lt/, 2001

 Rambynas. Lietuvos TSR mokslų akademija. Vilnius, 1987.

 Dėl gamtinių draustinių įsteigimo Lietuvos Tarybų socialistinėje respublikoje. LTSR Ministrų taryba. Vilnius, 1960.

 Dėl valstybinių rezervatų ir draustinių įsteigimo Lietuvos TSR teritorijoje. LTSR Ministrų taryba. Vilnius, 1983.

 Dėl regioninių parkų ir draustinių steigimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Vilnius, 1992.

 

 

Puslapis "Rambyno kraštovaizdžio draustiniui - 55" atnaujintas 2017-08-10