Reljefas


Tektoniniu atžvilgiu teritorija yra virš Lietuvos – Lenkijos sineklizės ašies, kur platformos kristalinis pamatas, sudarytas iš gneisų, slūgso apie 1900 m gylyje. Virš jo suklota stora priekvarterinių ir kvarterinių nuogulų danga. Priekvarterinių nuogulų paviršiuje slūgso viršutinės juros kelovėjo aukšto viršutinio poaukščio dariniai. Analizuojama teritorija plyti Vilkyškių kalvagūbrio vakariniame šlaite, kuris yra paskutiniojo ledynmečio svarbios nuledėjimo fazės kraštinis darinys, susidaręs maždaug prieš 14000 metų. Aukšta rytinė kalvagūbrio ketera, akumuliuota progresyvios būklės ledyno, yra sustumtinė, o kita, platesnė (kurioje plyti analizuojama teritorija) dalis suformuota recesinės būklės, yra supiltinė.

        Pagal geomorfologinį rajonavimą teritorija priskiriama Kuršo-Žemaičių srities Vakarų Žemaičių plynaukštės rajonui. Reljefą čia formavo laipsniškai jūros link besitraukianti ledyninė plaštaka, palikusi keletą pakraštinių moreninių darinių ruožų. Analizuojamoje teritorijoje tarpugūbrių pažemėjimai tarp kalvagūbrio keteros ir recesinių darinių turi storą smėlėtą dangą, kurią paliko 40 m abs. aukščio prieledyninės marios. Stambiai banguotas paviršius čia driekiasi 28 - 35 m absoliutiniame aukštyje. Šiam tipui priklauso ir keteros šlaitai su jų senoviniais smėlingais atabradais.

       Šereitlaukio miškas apima visų reljefo elementų dalis: keterą, apskalautas morenines kalvas, smėlio užneštus tarpugūbrius ir kalvagūbrio šlaitus. Būdami įvairios medžiaginės sudėties, jie priklauso ir skirtingoms augimvietėms, nuo maistingiausių kalvagūbrio keteroje iki skurdžiausių tarpugūbriuose.

      Pagal Lietuvos dirvožemių rajonavimą Teritorija patenka į Žemaitijos aukštumų balkšvažemių ir išplautžemių sritį, Skuodo – Tauragės balkšvažemių rajoną. Šiai sričiai būdingi velėniniai  jauriniai glėjiški bei velėniniai jauriniai vidutiniškai pajaurėję dirvožemiai.

      Šereitlaukio miško teritorijoje vyrauja mineraliniai dirvožemiai. Labiausiai paplitę jauriniai silpnai nujaurėję ir velėniniai lengvų uolienų, dažniausiai smėlio dirvožemiai, kurie užima daugiau kaip pusę miško. Trečdalį ploto sudaro lengvos uolienos su podirviu (po viršutinių smėlio ar priesmėlio sluoksniu giliau slūgso priemoliai). Sunkių dirvožemių labai maža. Miške pagal Marguvos ežerą reljefas labai kalvotas (čia buvo supustytos kopos, kurios vėliau apaugo miškais. Čia dirvožemiai smėlingi, apaugę pušynais. Panašūs dirvožemiai yra ir šiaurytinėje miško dalyje, o centrinėje, aukščiausiai iškilusioje miško dalyje, vyrauja turtingi priesmėlio dirvožemiai. Durpiniai ir pelkėti dirvožemiai susidaro palei upelius.

Reljefo žemėlapis

Puslapis "Reljefas" atnaujintas 2017-08-04